Rugsėjo 30-oji: ką Niurnbergo nuosprendis pasakė apie vadovų atsakomybę

1946 m. rugsėjo 30 d. Niurnberge pradėtas skelbti nuosprendis pagrindinių nacių vadovų byloje. Jis buvo baigtas skelbti spalio 1 d. Šis procesas įtvirtino principą, svarbų ir šiandien kalbant apie tarptautinį teisingumą: valstybės vardu veikę vadovai gali asmeniškai atsakyti už savo sprendimus ir veiksmus.

Autorius: „mbites.lt“ redakcija.

Nuosprendis, skelbtas dvi dienas

Po Antrojo pasaulinio karo sąjungininkės įsteigė Tarptautinį karinį tribunolą pagrindinių nacistinės Vokietijos vadovų bylai nagrinėti. Procesas vyko Niurnberge. Tribunolas vertino konkretiems kaltinamiesiems pareikštus kaltinimus, jų vaidmenį ir pateiktus įrodymus.

1946 m. rugsėjo 30 d. prasidėjęs nuosprendžio skelbimas tęsėsi spalio 1 d. Todėl rugsėjo 30-oji žymi proceso pabaigos pradžią, tačiau nėra vienintelė nuosprendžio data. Šį dviejų dienų laikotarpį savo istorinėje Niurnbergo procesų apžvalgoje nurodo Jungtinių Valstijų Holokausto memorialinis muziejus.

Bylos reikšmė slypi ne vien paskirtose bausmėse. Tribunolas sprendė, ar aukštos pareigos, veikimas valstybės institucijoje arba įsakymai pavaldiniams gali apsaugoti žmogų nuo atsakomybės už tarptautinius nusikaltimus. Atsakymas buvo susietas su kiekvieno kaltinamojo veiksmais, o ne vien su jo užimtu postu.

Kokius nusikaltimus nagrinėjo tribunolas

Tarptautinio karinio tribunolo įstatuose buvo išskirtos trys pagrindinės nusikaltimų kategorijos. Kaltinimuose taip pat buvo nagrinėtas bendras planas ar sąmokslas vykdyti įstatuose apibrėžtus nusikaltimus.

• Nusikaltimai taikai apėmė agresyvaus karo planavimą, rengimą, pradėjimą arba vykdymą.
• Karo nusikaltimai reiškė karo įstatymų ir papročių pažeidimus, tarp jų netinkamą elgesį su karo belaisviais ir civilių gyventojų žudymą ar deportavimą okupuotose teritorijose.
• Nusikaltimai žmoniškumui apėmė civilių gyventojų žudymą, naikinimą, pavergimą, deportavimą ir persekiojimą. Šio tribunolo įstatai šią kategoriją siejo su kitais jo jurisdikcijai priklausiusiais nusikaltimais.

Šios kategorijos padeda suprasti, kodėl byla nebuvo vien atskirų žudynių tyrimas. Tribunolas nagrinėjo ir sprendimus pradėti agresyvų karą, ir karo metu vykdytus pažeidimus, ir sistemingą civilių persekiojimą. Kartu kiekvienas kaltinimas turėjo būti susietas su konkretaus asmens atsakomybe.

Tai nereiškė, kad visiems teisiamiesiems buvo priskirti tie patys veiksmai ar priimti vienodi sprendimai. Tribunolas priėmė ir apkaltinamuosius, ir išteisinamuosius sprendimus. Ši aplinkybė primena esminį skirtumą tarp istorinio režimo nusikaltimų aprašymo ir individualios baudžiamosios kaltės nustatymo teisme.

Ką reiškė asmeninė vadovų atsakomybė

Niurnbergo byloje pareigos valstybėje savaime nebuvo laikomos apsauga nuo teismo. Tribunolas vertino, ką konkretus vadovas darė, kokiuose sprendimuose dalyvavo ir kaip jo veiksmai buvo susiję su nagrinėtais nusikaltimais. Tai leido kalbėti apie atsakomybę kaip apie asmens veiksmų klausimą, net kai tie veiksmai buvo valstybės politikos dalis.

Pavaldumo santykiai taip pat savaime nepanaikino atsakomybės. Vien teiginio, kad žmogus vykdė įsakymą, nepakako jo veiksmams pateisinti; aplinkybės galėjo būti reikšmingos vertinant bausmę. Šį principą svarbu skaityti tiksliai: jis nereiškia, kad kiekvienas įsakymą gavęs ar aukštas pareigas ėjęs asmuo automatiškai kaltas.

Tribunolo sprendimas nebuvo teismo nuosprendis visai tautai. Jame buvo nagrinėjami kaltinimai konkretiems asmenims ir organizacijoms pagal to proceso taisykles. Būtent ši riba padeda išvengti pernelyg plataus teiginio, kad kolektyvinė politinė ar moralinė atsakomybė savaime prilygsta teisme įrodytai asmens baudžiamajai kaltei.

Kodėl šio proceso nereikia painioti su vėlesnėmis bylomis

Kalbant apie „Niurnbergo procesus“, dažnai turima omenyje daugiau nei viena byla. 1946 m. rugsėjo 30 d. pradėtas skelbti nuosprendis priklauso pagrindinių nacių vadovų procesui, kurį nagrinėjo keturių sąjungininkių įsteigtas Tarptautinis karinis tribunolas.

Vėliau Niurnberge vyko kitos bylos, kurias nagrinėjo JAV kariniai tribunolai. Jose buvo teisiami, be kita ko, gydytojai, teisėjai, pramonės veikėjai ir kariuomenės pareigūnai. Jų nuosprendžiai nėra 1946 m. rugsėjo 30 d. pradėto skelbti Tarptautinio karinio tribunolo nuosprendžio dalis.

Šiuolaikiniai tarptautiniai teismai taip pat nėra tas pats tribunolas. Jų steigimo pagrindai, jurisdikcija ir taikomos taisyklės skiriasi. Niurnbergas svarbus kaip istorinis atskaitos taškas, tačiau vien nuoroda į jį neatsako, kuris dabartinis teismas galėtų nagrinėti konkrečią bylą ar kaip būtų įrodoma asmens kaltė.

Rugsėjo 30-oji primena aiškų klausimą viešoms diskusijoms apie karo nusikaltimus: kokie veiksmai priskiriami konkrečiam asmeniui ir kokiais įrodymais tai pagrindžiama? Niurnbergo tribunolas parodė, kad vadovo pareigos neužkerta kelio šį klausimą kelti. Atsakymą kiekvienoje byloje turi duoti teismas.

Šaltinis: United States Holocaust Memorial Museum