Rugsėjo 26-oji – Europos kalbų diena ir daugiakalbė Lietuva

Rugsėjo 26-ąją minima Europos kalbų diena primena, kad kalbos svarbios ne vien mokykloje. Lietuvoje ši diena leidžia naujai pažvelgti į gimtąją lietuvių kalbą, kaimynų kalbas ir galimybę mokytis bet kuriame amžiuje. Jos esmė paprasta: pažinti kalbų įvairovę ir nebijoti pradėti nuo kelių naujų žodžių.

Kodėl Europos kalbų diena minima rugsėjo 26-ąją

Oficialioje Europos kalbų dienos svetainėje rugsėjo 26-oji nurodoma kaip kasmetinė minėjimo data. Ši diena siejama su Europos Tarybos pastangomis skatinti kalbų mokymąsi ir dėmesį kalbinei įvairovei. Ji skirta ne vien tiems, kurie jau laisvai kalba keliomis kalbomis: smalsumas, klausymasis ir mokymosi pradžia taip pat yra jos dalis.

Minėjimo pradžia siejama su 2001 m. Europos kalbų metais. Kasmetinė diena pratęsė mintį, kad kalbų mokymasis neturėtų baigtis kartu su formaliu išsilavinimu. Kalba padeda susikalbėti, tačiau kartu ji perduoda žmonių patirtį, vietovardžius, humorą ir būdus nusakyti kasdienius dalykus.

Todėl rugsėjo 26-oji nėra egzaminas, kiek kalbų žmogus moka. Tai proga pastebėti, kokiomis kalbomis jis jau susiduria namuose, kelionėje, darbe ar internete, ir pasirinkti vieną, kurią norėtų geriau suprasti. Net trumpas pokalbis gali parodyti, kiek daug priklauso nuo gebėjimo išgirsti kitą žmogų.

Ką daugiakalbystė reiškia Lietuvoje

Lietuvių kalba yra Lietuvos viešojo gyvenimo pagrindas ir daugeliui gyventojų – gimtoji kalba. Europos kalbų diena nesumenkina jos reikšmės. Priešingai, mokantis kitų kalbų lengviau pastebėti, kuo savita lietuvių kalbos sandara, žodynas ir vartojimas.

Daugiakalbystė Lietuvoje neturi vieno pavidalo. Vienas žmogus lietuviškai kalba namuose, o užsienio kalbą vartoja darbe. Kitas kasdien girdi kelias kalbas šeimoje ar kaimynystėje. Dar kitam nauja kalba pirmiausia pasirodo knygoje, filme ar kelionės maršrute. Visais šiais atvejais kalbų pažinimas prasideda nuo realaus poreikio suprasti.

Svarbu atskirti kelis dalykus: mokėti kalbą, ją suprasti ir būti tik pradėjus mokytis nėra tas pats. Žmogus gali atpažinti kaimyninės šalies užrašą, bet dar negalėti palaikyti pokalbio. Toks mažas supratimas vis tiek naudingas, nes suteikia pagrindą mokytis toliau.

Kalbų įvairovė matoma ir pačioje Lietuvoje. Šalia lietuvių kalbos žmonės vartoja savo šeimų bei bendruomenių kalbas, o naujų kalbų prireikia bendraujant su atvykusiais žmonėmis. Apie tai verta kalbėti be prielaidos, kad visi turi vienodą kalbinę patirtį. Gimtoji kalba vienam žmogui yra lietuvių, kitam – kita kalba; abiem atvejais ji susijusi su artimiausia aplinka ir tapatybe.

Kodėl verta pažinti kaimynų kalbas

Lietuvos kaimynų kalbos yra praktiškas atspirties taškas smalsumui. Latvių kalba gali sudominti dėl matomų panašumų su lietuvių kalba, o lenkų kalba – dėl ryšių su Lietuvos istorija ir dabartiniu bendravimu. Pažinti kalbą nereiškia ją iškart mokėti: pradžiai pakanka atpažinti pasisveikinimą, vietovardį ar dažnai girdimą žodį.

Tokie maži atradimai padeda kelionėje, skaitant informaciją apie kaimyninę šalį ar bendraujant su jos žmonėmis. Jie taip pat primena, kad net artimos kalbos nėra sukeičiamieji žodžių rinkiniai. Norint suprasti kitą žmogų, reikia atkreipti dėmesį ir į tarimą, įprastas mandagumo formas bei kontekstą.

Kaimynų kalbų pažinimas neturi būti pareiga. Galima rinktis tą kalbą, kuri turi asmeninę prasmę: dėl šeimos istorijos, darbo, mėgstamos literatūros ar vietos, į kurią norisi nuvykti. Toks motyvas dažnai aiškesnis už abstraktų tikslą „išmokti užsienio kalbą“.

Kalbų mokymasis nesibaigia baigus mokyklą

Europos kalbų dienos mintis apie mokymąsi visą gyvenimą ypač aktuali suaugusiesiems. Pradėti galima ir neturint daug laiko ar tikslo pasiekti aukštą kalbos mokėjimo lygį. Vienam naudinga išmokti frazes, kurios praverčia kelionėje; kitam – suprasti darbo srities tekstus ar susikalbėti su artimaisiais.

Paprastas pirmas žingsnis – pasirinkti vieną situaciją ir jai reikalingus žodžius. Pavyzdžiui, galima išmokti prisistatyti, paklausti kelio arba pasakyti, kad ko nors nesupratote. Tada verta pasiklausyti, kaip šios frazės skamba, ir kelis kartus jas pavartoti. Mažas, aiškus tikslas leidžia pastebėti pažangą.

Mokantis naudinga išsaugoti ir ryšį su gimtąja kalba. Lyginant, kaip skirtingomis kalbomis nusakomas tas pats daiktas ar veiksmas, atsiranda daugiau klausimų ir apie lietuviškus žodžius. Kartais atsakymo tenka ieškoti žodyne arba paklausti žmogaus, kuris kalbą vartoja kasdien. Toks tikrinimas padeda išvengti spėjimų apie žodžių reikšmę.

Rugsėjo 26-ąją galima skirti vienam nedideliam bandymui: išsirinkti kalbą, kurios kasdien negirdite, ir išmokti pasisveikinti bei padėkoti. O jei įdomu, nuo ko prasidėjo pats minėjimas ir kokių mokymosi idėjų jis siūlo, galima atsiversti oficialią Europos kalbų dienos svetainę.

Šaltinis: Europos kalbų diena